Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. nurodo, kad kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų  nagrinėjama pagal  įstatymą  sudaryto  nepriklausomo  ir nešališko teismo.  Konvencija taip pat nustato, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas  nusikaltimo  padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. LR Konstitucijos 31 straipsnis skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios atskiri pareigūnai, politikai ir žiniasklaida nepagrįstai vaizdavo H.Daktarą kaip atsakingą už įvairią organizuotų nusikaltėlių veiklą Kaune ir kituose Lietuvos regionuose, nors tokių kaltinimų jam niekada nebuvo pareikšta. Taip, H.Daktaras 1997 m. buvo pripažintas kaltu dėl turto prievartavimo, tačiau tai buvo politinė byla. Mažai kas atsimena, kai 1997 m. vasario 6 dieną “Lietuvos ryto” straipsnyje buvo pacituotas toks tuometinio generalinio prokuroro pavaduotojo A.Paulausko teiginys:

“Aš sankcionavau H. Daktaro prevencinį sulaikymą, tačiau jo teisėtumą patvirtino teisėjas savo nutartimi. H. Daktarą atėjau kaltinti dėl to, kad jis yra H.Daktaras”.

1997 m. vasario 11 dieną laikraščio “Akistata” straipsnyje žurnalistas parašė:

“Praėjusį trečiadienį generalinio prokuroro pavaduotojas A. Paulauskas viešai pareiškė, kad kaltinimą palaikąs tik todėl, kad teisiamas H. Daktaras”.

Oficialios Prezidento rinkimų kampanijos metu, 1997 m. pabaigoje, per visus Lietuvos televizijos kanalus reklaminiame skelbime, remiančiame buvusio generalinio prokuroro pavaduotojo A.Paulausko kandidatūrą, buvo rodomos filmuotos medžiagos iš H.Daktaro bylos teisminio nagrinėjimo ištraukos. Daugiau nei po dešimtmečio H.Daktaro korta vėl panaudota atstatydinant Seimo pirmininką.

H.Daktaro sulaikymas ir šiuo metu vykstantis baudžiamasis procesas vėl aptariamas daugelyje televizijos laidų ir visoje valstybėje vykstančioje plataus masto spaudos kampanijoje, nors didžiajai daugumai išsilavinusių žmonių tai jau tampa net neįdomu. Nepaisant to, iki šiol yra brukama mintis, kad H.Daktaras yra kaltas be teismo, taip pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpciją, ir be abejonės darant įtaką teismų nuomonei. H.Daktaras nenori, kad dėl šių pažeidimų būtų verčiamas vėl pradėti bylą Europos žmogaus teisių teisme, nors tai akivaizdžiai pažeidžia H.Daktaro nekaltumo prezumpciją ir garantijas į nešališką teismą.

Byla Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)

Šioje byloje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo teisinei analizei.

Pareiškėjas H. Daktaras, remdamasis  Europos žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, skundėsi dėl jo prevencinio sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo), dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisė skųstis bei teisingas procesas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kad buvo pažeistos jo teisės gintis, remiantis 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies b ir c punktais kad  Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs jo baudžiamąją bylą kasacine tvarka, nebuvo bešališkas teismas 6 straipsnio 1 dalies prasme ir kad prokuroras pažeidė nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą  Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, priimtame parengtinio tyrimo stadijoje,  bei dėl to, kad  teisė jo atžvilgiu buvo taikoma retrospektyviai, tuo pažeidžiant Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį.

2000 m. sausio 11 dienos sprendimu Teismo kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu (dalyje dėl tariamo teismo šališkumo (6 straipsnio 1 dalis) ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo  (6 straipsnio 1 bei 2 dalies)) ir nusprendė surengti viešą posėdį dėl šios bylos esmės.

Nagrinėjant bylą Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 6 str. 1 dalyje įtvirtintas bešališkumo reikalavimas turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Dėl subjektyviųjų kriterijų Teismas nurodė, kad nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo teisėjų tendencingumo.

Vertindamas objektyviuosius kriterijus, Teismas pažymėjo, kad abejonės dėl Aukščiausiojo Teismo bešališkumo gali būti laikomos objektyviai pagrįstomis, todėl konstatavo Konvencijos 6 str. 1 dalies pažeidimą šioje byloje. Vertindamas objektyviuosius kriterijus, Teismas pažymėjo, kad demokratinėje visuomenėje ypač svarbu yra žmonių, pirmiausia ginčo šalių pasitikėjimas teismais.

Europos žmogaus teisių konvencijos 8 str. nustato, kad kiekvienas turi teisę į tai,  kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

Mažai kas Lietuvoje žino, kad beveik visos spaudoje ar televizijoje rodomos mūsų šeimos asmeninės švenčių filmuotos akimirkos, nuotraukos buvo paimtos policijos departamento kratų metu iš mūsų gyvenamosios vietos. Tikriausiai dar mažiau kas žino, kaip ši neva bylai reikšminga informacija yra paviešinama spaudai.

Šiuo metu su H.Daktaru neleidžiama nei pasimatyti, nei kalbėtis telefonu. Su H.Daktaru leidžiama susirašinėti, tačiau ir šie asmeniniai laiškai yra cenzūruojami. Mes neturime jokių garantijų dėl cenzūruojamų laiškų turinio likimo, o tai – konvencijos pažeidimas, ir tai toleruoja atsakingi pareigūnai.

Čiapas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 4902/02)

2006 m. lapkričio 16 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą byloje Čiapas prieš Lietuvą, konstatuodamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimą dėl pareiškėjo susirašinėjimo cenzūros.

Pareiškėjo susirašinėjimo cenzūrą 2001 m. lapkričio 19 d. sankcionavo prokuroras, vadovaudamasis LR Kardomojo kalinimo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, pagal kurias kalinamojo siunčiami ir gaunami laiškai (išskyrus laiškus valstybės institucijoms, Europos Žmogaus Teisių Teismui ir iš jų) gali būti cenzūruojami. Per visą laikotarpį cenzūruotas 121 pareiškėjo siųstas/gautas laiškas (susirašinėjimas tiek su kitais pažįstamais asmenimis, tiek su sutuoktine).

Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad šioje pareiškėjo byloje buvo įsikišta į pareiškėjo privatų gyvenimą Konvencijos 8 straipsnio požiūriu, todėl toks įsikišimas turėjo atitikti 8 straipsnio 2 dalyje keliamus kriterijus: įsikišimas turi būti teisėtas (turėti teisinį pagrindą); juo siekiama teisėto tikslo; jis būtinas demokratinėje visuomenėje. Teismas sutiko, kad cenzūra buvo teisėta (Kardomojo kalinimo įstatymo 15 straipsnis), taip pat ja buvo siekiama teisėto tikslo – užkirsti kelią nusikaltimams. Tačiau dėl trečiojo elemento Teismas nusprendė, kad pareiškėjo susirašinėjimo su sutuoktine cenzūra šioje byloje negali būti laikoma būtina demokratinėje visuomenėje.