2010
01.10

NAUJIENOS

Portale Balsas.lt straipsnyje, kurio autorius Dailius Dargis, o bendraautorius Vytautas Grigaravičius “Kedžio žudikų pėdsakai gali atvesti pas Daktarus” -taip vadinasi sutrikusio mąstymo vertas staipsnis (http://www.balsas.lt/naujiena/385486/v-grigaravicius-d-kedzio-zudiku-pedsakai-gali-atvesti-pas-daktarus). Įsigilinus į V. Grigaravičiaus išsakytus teiginius kyla daug minčių: kodėl buvusiam policijos komisarui taip rūpi įbauginti ir paveikti teismus, kurie turės tarti paskutinį žodį visoje šioje nešvarioje, H. Daktaro persekiojimo istorijoje? Kodėl kažkada turėtais policijos antpečiais prisidengęs eilinis, prieštaringos reputacijos, pilietis, turintis savo verslą, neatsiejamai susijusį su žmonių persekiojimu, taip rūpinasi ir stengiasi įtakoti H. Daktaro bylos eigą?

Kam reikia, pasitelkiant žurnalistą, sukurti baubą visuomėnėje, kurti nesveikas fantazijas, akivaizdžiai prieštaraujančias faktams? Teiginiai: “Daktarų smogikai”, “Daktarų patikėtiniai galėjo pradėti keršto akciją – žudyti tuos, kurie pastaraisiais metais bent kiek nuodijo šios gaujos narių bei jų artimųjų gyvenimą” – kelia tik nesuprantamą, niekuo nepagrįstą, baimę visuomenėje. Sakoma, kad minia labiausiai bijo to, ko nesupranta. Matyt, gerai įvaldę masių kvailinimo metodus, šie du vyrai bando Daktaro pavardę paversti nusikaltimo, žudymo, bendriniu pavadinimu. Jų paklausius, didesnioji dalis Kauno, yra Daktarai, “Daktarų smogikai” ir panašiai. Kam to reikia?

Atsakymas paparastas. Pagimdžius tokį baubą, jau nebesvarbu, kad H. Daktaras yra įkalintas jau 9 mėnesius, laisvės atėmimu buvo nuteistas nuo1996 iki 2001 metų, po to nuo 2006 iki 2008 metų. Visi, taip vadinami Daktarų gaujos nariai, bylos duomenimis arba mirę arba laukia teismo Lukiškėse. Tačiau, pagal V.Grigaravičių, vien pavadinimas “Daktaras” gali reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje pagimdyti nesugaunamų žudikų būrį, kurie patys savaime gali sukurti itin sudėtingas sąmokslo ir intrigos schemas, rasti ginklų, suorganizuoti, prisidengti sklandančiomis istorijomis ir “žudyti” teisėjus bei kitus nekaltus žmones vien tam, kad V. Grigaravičius lyg feniksas, iš pelenų pakilęs, gelbėtų tautą.

Deja, deja, daug įtikinamiau skamba kita galima versija. Nežinoma, ar D.Kedys nužudytas ar mirė sava mirtimi, kalinamas Lukiškėse, to nesužinos. Tačiau laisvėje vaikštantis ir kontroliuojantis sekimo aparatą, turintis tiek techninių, tiek fizinių resursų, V. Grigaravičius tiksliai žino: “D. Kedys nužudytas” .Iš kur tas įsitikinimas ir kategoriškumas? Tik, tikrai žinantis, gali taip pasakyti. O jei žinai, tai iš kur? Tarus “a” reikia tęsti, o tęsinys nelabai gražus gautusi. Tuomet ir reikia paleisti miglą į akis arba nukreipti dėmesį kita linkme. Lengviausiai tai padaroma adresuojant jau sukurtam, turinčiam nusikaltėlio statusą, baubui, kurio niekas nematė, nežino, tačiau bijo, nes nesupranta, kas tai yra.

Bet ylos maiše nepaslėpsi. Bekalbant, V. Grigaravičius ir vėl prasitaria. Pasirodo Drąsiaus Kedžio artimieji prašė V. Grigaravičiaus surasti pabėgusį ir tuomet besislapstantį D. Kedį. Tačiau V. Grigaravičius dėl labai didelio “užimtumo”, atsisakęs šio užsakymo. Solidi ir savo vardą gerbianti bei sauganti savo reputaciją saugos tarnyba, tokios informacijos įprastai neatskleidžia. Tačiau tai netaikytina V. Grigaravičiaus “chebrytei”.
Ar iš tiesų taip ir buvo? Derėtų paklausti D. Kedžio artimųjų, ar tikrai jie kreipėsi į V. Grigaravičių ir jo smogikus. Net jei ir taip, tai kažkas buvo pirmesnis ir labiau pinigingas, ir D.Kedžio paieškas užsakė pirmas. O gal užsakė ne tik paiešką…

Po tokio užsakymo, aišku, V. Grigaravičius tapo labai užimtas… ir labai informuotas, kad D. Kedys nužudytas. Net apie nužudymo laiką galįs spėlioti.
Beliko žmogžudystę ant kažko “nurašyti”. Tai pats primityviausias ir matyt, V. Grigaravičiaus iki pat tobulumo įvaldytas “milicininkiškas” metodas. Svarbu rasti žmogų, kuris įtariamas kokio nors nusikaltimo padarymu, o tuomet lengviausia visus bandyti įtikinti: “kas gi galejo tai padaryti, jei ne jis”?! O! Kaip tam tikslui tinka sukurtas “daktarų” baubas. Juk jis neišnyksta, nedingsta, yra nemirtingas. Net suėmus visus gaujos narius, “daktarai veikia”. Tai kaip tas slibinas – kerti vieną galvą, o jos vietoj atauga trys. Bet slibino galvų veidai labiau jau panasus ne į H. Daktarą, o į V. Grigaravičių.
Perskaičius straipsnį, pirmiausiai kilo klausimas: ar balsas.lt orientuojasi į sveiko proto skaitytojus, ar tai viso labo psichiatrines ligoninės sienlaikraštis… Tačiau, savaime suprantama, kad tai – sąmoningas veiksmas. Baubas, kurį kuria ir augina V. Grigaravičius, D. Dargio padedamas, taip lengvai tarnauja savo pačiu nešvariems darbeliams pridengti. O gal tai viso labo nevykėlių revanšas?
Nežinia, tačiau tikėtina, kad balsas.lt skaitytojai, blaiviai ir sveikai mąstantys žmonės, sugebės atsijoti nesveiką kliedesį nuo tiesos. Norisi tikėti, kad žmonės supranta jog H. Daktaras yra “ujamas” ir puolamas iš visų pusių, visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Jis yra verčiamas prisipažinti dėl nusikaltimų, kurių nepadaręs. Nesant įrodymų, kuriamas mitas apie, visur ir visuomet veikiančius, “daktarus”. Taip įbauginami ir paveikiami teismai, kad nesugalvotų tirti bylos nešališkai ir objektyviai.
Ar galite įsivaizduoti, koks likimas laukia teisėjo, kuris nešališkai išnagrinėtų bylą ir nuspręstų, jog nėra įrodymų, patvirtinančių H. Daktaro kaltę?